Vietovė

Kaimo turizmo sodyba „Nikolajevka“ – vienkiemis esantis 15 km į pietryčius nuo Panevėžio ties Miežiškiais, pravažiavus tiltą per Nevėžio upę, pasukę į kairę žvyrkeliu Miežiškiai - Taruškos, smėlėtu miško keliuku pasieksite Nikolajevkos kaimą. Sodyba įsikūrusi Šilelio (Pučekų miško) apsuptyje prie pat Nevėžio upės. Manoma, kad ši vietovė Nikolajevkos pavadinimą gavo apie XIX amžiuje, Miežiškių apylinkėse apsigyvenus rusų tautybės žmonėms. Nikolajevka pavadinimas kilo iš ten atsikėlusių gyventi rusų tautybės gyventojų.

Vietos paprotys

Degtinė („arielka“), o jei pačių išvaryta – tai „samagonas“ (iš slavų kalbų - „paties varytas“), samanė, velnio lašai buvo geriama taurelėmis („čierkomis“), stiklinėmis. Pastarųjų talpos matavimo „dėl lygybės“ priemonė buvo degtukų dėžutė arba vieno sugėrovo vienas ar pora pirštų. Turėdami nedaug degtinės, „štukoriai“ ją gerdavo per šiaudą, net per smilgą, kad greičiau „suveiktų“, nors taip geriama degtinė buvo neskani. Išvijus vokiečius, rusų kareiviai pademonstravo, kad galima gerti iškart ir po stiklinę arba po „kruzą“ (maždaug 150 gramų talpos aliuminis puodukas, kurį kare naudojo spiritui gerti likus maždaug 10-15 minučių prieš ataką).

Apylinkės kraštovaizdis

Pailsėjus Nikolajevkos sodyboje galima aplankyti šalia esančias vietoves. Viena iš jų prie pat Nikolajevkos kaimo esantis Miežiškių miestelis kuris istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1586 m.

Miežiškių miestelis (704 gyventojai), esantis 13 km į pietryčius nuo Panevėžio, prie senojo Panevėžio – Vilniaus plento. Įdomu, kad Miežiškių valsčius po 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo kurį laiką oficialiai buvo vadinamas Mieškų (Meškų) valsčiumi. Tačiau Miežiškių valsčiaus taryba išsiaiškino, kad senesnis pavadinimas yra Miežiškiai, ir po 1926 m. vasario 19 d. posėdžio pasiekė, kad Miežiškių pavadinimas būtų grąžintas.

Seniūnijos plotas - 19,9 tūkst. ha, kurių 35,8 % užima miškai. Per teritoriją teka Nevėžio ir Juostos upės, 21 mažų upelių, čia yra hidrografinis Juostos draustinis. Bendras draustinio plotas 305 ha. Miškuose peri reti į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti paukščiai: tetervinai, baltnugariai geniai, gervės ir kt., miškuose pasitaiko sutikti lūšių, vilkų ir kitų retų gyvūnų.

Miežiškių seniūnijoje yra 86 kaimai (didesni iš jų - Trakiškis, Nevėžis, Limeikiai, Margučiai), apie 3 tūkst. gyventojų. Veikia 3 pašto įstaigos, 4 medicinos punktai, 3 bibliotekos, 1 pradinė, 2 pagrindinės mokyklos, bažnyčia, kultūros centras, 2 bendruomenės namai, Nevėžio sporto klubas „Titanas".

Miežiškių pirmoji medinė (koplyčia) bažnyčia pastatyta 1782 m. Bažnyčia neogotikinė, raudonų plytų mūro, kryžminio plano, vienabokštė, su bokšteliais. Šventoriaus tvora mūro ir metalinių virbų. Miežiškių Švč. Mergelės Marijos bažnyčia stovi Miežiškių miestelyje, 0,3 km į pietus nuo Panevėžio - Ukmergės kelio Nevėžio kairiajame krante.

2008 m. gegužės 19 d. Lietuvos Prezidento dekretu Nr. 1K-1346 patvirtintas Miežiškių herbas. Istorinio herbo Miežiškiai neturėjo, nors tai sena gyvenvietė, Upytės pavieto teismų knygose minima nuo 1586 m. Ten buvo dvarininkų Rajeckų, žiauriai išnaudojusių savo valstiečius, dvaras. Svarstant herbo idėjas, buvo atsižvelgta į vietos bendruomenės siūlymą pavaizduoti tiltą, kuris nuo seno jungia abu Nevėžio krantus ir visus miežiškiečius. Simbolių kalboje tiltas - tai jungtis per vandenis, skirianti šį ir pomirtinį gyvenimą. Paukštis - tarpininkas tarp žemės ir dangaus. Sidabrinė skydo spalva simbolizuoja turtą, dorą ir skaistumą.

Ties Miežiškiais gražiausia vieta laikomas vadinamas Dvaro sodas. Tai buvusio Miežiškių dvaro sodo likučiai su keliomis senomis obelimis. Vietovė yra dešinėje Nevėžio pusėje, priešingoje tai, kur išsidėstęs miestelis. Dvaro sode sovietmečiu vykdavo daug kultūrinių renginių – vietinių festivalių, gegužinių, Derliaus švenčių, kitokių pasilinksminimų.

Šiaurinėje dalyje iš Panevėžio link Anykščių eina siaurasis geležinkelis (siaurukas) – seniausias Europoje siaurojo geležinkelio ruožas, nutiestas XIX – XX amžių sandūroje, artimiausia Taruškų stotelė.

Kultūra

Miežiškių kraštas nuo seno labai dainingas. 1950 m. Miežiškiuose atidaryti kultūros namai. Tradiciniai renginiai: Pusiaužiemio šventė, Užgavėnės, Juokų diena, „Petronės armonika“, „Naktigonė“, atlaidų pakermošius ir kt. Čia repetuoja 16 meno saviveiklos kolektyvų: liaudiškos muzikos kapelos „Ratasai“, „Rudenėlis“, „Aitvarai“, folkloro ansambliai „Ringis“, „Ringužis“, vaikų ir suaugusiųjų mėgėjų teatro kolektyvai, vokalinis ansamblis „Raskila“, 3 šokių kolektyvai, vokalinė-satyrinė grupė „Braškės“, mišrus vokalinis ansamblis, 2 sakralinės muzikos ansambliai, mažų vaikų kaimo kapela, veikia vyresnių kaip 3 metų vaikų mokyklėlė, vaikų muzikos studija. Žinomas Trakiškio bendruomenės namų ansamblis „Margutis“.

Žymūs žmonės

Gyventojas Rokas Lipeikis yra automobilių sporto, o Gintaras Vilniškis - giros kilnojimo Lietuvos čempionai. Miežiškiuose gimė kalbininkas Jonas Šukys, iš Nainiškių kaimo kilusi dailininkė Birutė Žilytė - Steponavičienė, iš Venslaviškių kaimo - poetas Juozas Stanikūnas (Žemės Dulkė), iš Gitėnų kaimo - pedagogė, socialinių mokslų daktarė Ona Skrebytė - Štitilienė ir kt.